Pėstininkai tarpukariu ir rugsėjo kampanijos metu buvo gausiausia ir viena svarbiausių Lenkijos ginkluotųjų pajėgų formacijų. Per 1939 m. rugsėjo kampanij± lenkų pėstininkų pagrindinis operatyvinis padalinys – kaip ir beveik kiekvienoje to meto Europos kariuomenėje – buvo divizija, kuri po mobilizacijos turėjo siekti apie 16 500 karių. Pagrindinės jo smogiamosios pajėgos buvo trys pėstininkų pulkai, palaikomi prie¹lėktuvinės ir prie¹tankinės artilerijos (27 37 mm patrankos visu etatu) ir lengvosios bei sunkiosios artilerijos (24 arba 12 75 mm pabūklų visu etatu, 12 arba 24 100 mm pabūklų). , 3 105 mm patrankos ir 3 haubicos 155 mm). Verta pridurti, kad lenkų pėstininkų divizija, palyginti su vokiečių divizija, parodė daug trūkumų. Visų pirma, jame buvo ma¾iau kulkosvaid¾ių ir visų pirma lengvosios bei sunkiosios artilerijos. Be to, Vermachto atveju pastarieji buvo ¾ymiai geriau aprūpinti motorinėmis transporto priemonėmis, o tai pagerino jų mobilum± ir turėjo daug geresnes ry¹io ir ry¹io priemones. Pavyzd¾iui: vokiečių pėstininkų divizija turėjo 938 etatinius automobilius, o lenkų - tik 76 motorines transporto priemones! Tai lėmė abiejų formacijų efektyvum± mū¹io lauke, taip pat jų ugnies jėg± ir mobilum±.
Netrukus po Lenkijos nepriklausomybės atgavimo Lenkijos kariuomenės karininkų korpusas buvo labai nevienalytis ir nenuoseklus. Tai nenuostabu, turint omenyje, kad jį sudarė karininkai, kurie anksčiau tarnavo Austrijos-Vengrijos, Vokietijos ir Rusijos kariuomenėse, taip pat lenkų legionuose tarnaujantys karininkai. Tačiau ilgainiui, XX am¾iaus trečiajame ir trečiajame de¹imtmetyje, ¹is korpusas pradėjo formuoti nuosekli± ir doktrini¹kai vienod± visum±, kuri buvo svarbus tarpukario Lenkijos visuomenės elito elementas. Buvo plėtojamas karinis i¹silavinimas, karininkai buvo siunčiami į atitinkamus u¾sienio kursus – pirmiausia į Prancūzij±, s±junginź su Lenkija. Da¾nai klaidingai manoma (ypač anglosaksų literatūroje), kad pastarosios įtakoje lenkų karinė doktrina perėmė daugiausia gynybinį po¾iūrį, o tai yra gana piktnaud¾iavimas. I¹ esmės tarpukario lenkų karinė doktrina buvo paremta 1919–1921 m. karo patirtimi ir daug dėmesio skyrė manevrams, veiksmų tempui ir kontratakoms. Kitas dalykas – da¾nai pritrūkdavo techninių priemonių ¹ioms prielaidoms įgyvendinti. Verta pridurti, kad Antrosios Lenkijos Respublikos laikais lenkų karininkų korpusas buvo suskirstytas į jaunesniuosius karininkus, vyresniuosius karininkus, ¹tabo karininkus ir generolus. Auk¹čiausias laipsnis visoje armijoje buvo Lenkijos mar¹alas, kurį Edvardas Rydzas-¦mig³y turėjo rugsėjo kampanijos metu. Rugsėjo kampanijoje lenkų karininkų korpusas pasirodė kitaip. Viena vertus, galima atkreipti dėmesį į klaiding±, praleist± mar¹alo Rydz-¦mig³y parengt± karo plan±, gėding± generolo Stefano Dźbo-Biernackio po¾iūrį, kita vertus - nema¾± vėlesnių generolų Stanis³awo Maczeko profesionalum± ir dr±s±. arba Stanislovas Sosabovskis.