Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. rugpjūčio mėn., kaizerinės Vokietijos kariuomenė buvo laikoma geriausia ir veiksmingiausia Senajame žemyne. Tokį įsitikinimą daugiausia nulėmė pergalių, iškovotų karuose su Austrija 1866 m. ir su Prancūzija 1870–1871 m., metu. Taip pat daugelis organizacinių sprendimų, tuo metu naudotų Prūsijos, o vėliau ir Vokietijos kariuomenėje (pvz., strateginės geležinkelio linijos ar mobilizacinės technikos), buvo nukopijuoti kitose Europos šalyse. Kaip ir Prancūzijos bei Rusijos kariuomenėse, 1914 metais Vokietijos kariuomenėje daugiausiai ginkluotųjų pajėgų buvo pėstininkai. Tačiau, skirtingai nei priešininkų kariuomenė, Vokietijos ginkluotosios pajėgos nuo pat Didžiojo karo pradžios didelę reikšmę teikė mašininių ginklų vaidmeniui mūšio lauke. Vokiečiai savo pėstininkų pulke, kurį sudarė 3 batalionai, įvedė kulkosvaidžių kuopą iš 6 sunkiųjų kulkosvaidžių kaip organinį poskyrį. Pagrindinė šios kompanijos ginkluotė buvo Maschinengewehr 08 šautuvai (sutrumpintai MG08), kurie iš esmės buvo sukurti remiantis Hiram Maxim šautuvu, kuris buvo sukurtas devintojo dešimtmečio viduryje. Nors tai buvo gana sunkus ir nelabai patogus ginklas, tačiau mūšio lauke jis pasirodė patikimas ir naudingas. Nepaisant to, Vokietijos kariuomenė, jau vykstant Pirmajam pasauliniam karui, norėjo sukurti lengvą kulkosvaidį, dėl kurio buvo sukurtas MG 08/15, pradėtas naudoti 1915 m. Tai buvo šautuvas, kurį galėjo valdyti tik vienas šaulys, o tai žymiai pagerino jo mobilumą. Kaip jau galima spėti, per Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos kariuomenės prisotinimas mašininiais ginklais gerokai išaugo.