Spetsnaz (dabartinis pavadinimas yra Rusijos Federacijos specialiosios paskirties pajėgos) yra bendras sovietų, o dabar Rusijos specialiųjų pajėgų, skirtų atlikti užduotis reguliariosioms ginkluotosioms pajėgoms, terminas. Tokio tipo agregatai buvo naudojami jau Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau ypač intensyvi jų plėtra vyko po 1945 m. Galbūt jo vystymosi viršūnėje Spetsnazo karių skaičius siekė apie 30 000. karių. Šios rikiuotės kariai ypač intensyviai dalyvavo Afganistano kare (1979–1989 m.), ten patyrė didelių nuostolių, dažnai pasižymėjo puikia padėtimi mūšio lauke ir drąsa, bet ir retu žiaurumu priešo atžvilgiu. Po SSRS žlugimo daug Spetsnazo karių prisijungė prie tokių elitinių dalinių kaip Alfa, Vympielas ar Zenitas. Verta pridurti, kad šios rikiuotės (Spetsnaz) kariai yra praėję ir tebevyksta labai sunkius fizinius ir psichinius mokymus, kuriuose, be tipiškų kovinių įgūdžių, jie taip pat mokomi spręsti priešo gaudymo ir tardymo situacijas. arba kankinimas.
Karas Afganistane, dar žinomas kaip sovietų intervencija į Afganistaną, vyko 1979–1989 m. Konflikto šalys buvo Afganistano komunistinė valdžia, plačiai remiama SSRS, ir partizanų (mudžahedų) kariuomenė, nesutikusi su sovietų įsikišimu ir toli siekiančia sekuliarizacija bei valstybės ateizacija. Modžahedai gana greitai sulaukė didelės, nors ir neoficialios, JAV pagalbos. Spėjama, kad sovietinė pusė į konfliktą vienu metu įtraukė apie 100-120 tūkst. žmonių, o modžahedų skaičių nustatyti labai sunku – dažniausiai vis dėlto manoma, kad jie turėjo skaitinį pranašumą prieš sovietų kariuomenę. Tiesioginė konflikto priežastis buvo SSRS noras padidinti savo vaidmenį Vidurinėje Azijoje, o svarbiausia – padidinti savo įtaką Afganistane. Šiame kare kovojusi sovietų kariuomenė buvo dalis vadinamųjų Ribotas sovietų pajėgų kontingentas Afganistane, kurį daugiausia sudarė 40-osios armijos pajėgos. Verta pridurti, kad pačioje karo pradžioje sovietų kariuomenė į konfliktą įtraukė apie 81 tūkst. žmonių, apie 2400 šarvuočių (įskaitant tankus) ir apie 500 lėktuvų. Laikui bėgant šios jėgos labai išaugo. Afganistano karas, kaip ir Vietnamo karas, buvo klasikinis partizaninio karo pavyzdys, kuris be to vyko sovietų kariuomenei tikrai nepalankioje vietovėje. Be to, sovietų kariai buvo netinkamai apmokyti vadovauti tokiam asimetriškam konfliktui. Taip pat ne visada pasiteisino sovietinė įranga ir doktrina, skirta plataus masto konfliktui Vidurio ir Vakarų Europoje. Galiausiai karas baigėsi Sovietų Sąjungos, kuri patyrė didžiulį ir prestižinį pralaimėjimą, pralaimėjimu. Taip pat manoma, kad karas paspartino Sovietų Sąjungos žlugimą. Sovietų kariuomenė tikriausiai prarado 65 000–70 000 sužeistų ir žuvusių.
Karas Afganistane, dar žinomas kaip sovietų intervencija į Afganistaną, vyko 1979–1989 m. Konflikto šalys buvo Afganistano komunistinė valdžia, plačiai remiama SSRS, ir partizanų (mudžahedų) kariuomenė, nesutikusi su sovietų įsikišimu ir toli siekiančia sekuliarizacija bei valstybės ateizacija. Modžahedai gana greitai sulaukė didelės, nors ir neoficialios, JAV pagalbos. Spėjama, kad sovietinė pusė į konfliktą vienu metu įtraukė apie 100-120 tūkst. žmonių, o modžahedų skaičių nustatyti labai sunku – dažniausiai vis dėlto manoma, kad jie turėjo skaitinį pranašumą prieš sovietų kariuomenę. Tiesioginė konflikto priežastis buvo SSRS noras padidinti savo vaidmenį Vidurinėje Azijoje, o svarbiausia – padidinti savo įtaką Afganistane. Šiame kare kovojusi sovietų kariuomenė buvo dalis vadinamųjų Ribotas sovietų pajėgų kontingentas Afganistane, kurį daugiausia sudarė 40-osios armijos pajėgos. Verta pridurti, kad pačioje karo pradžioje sovietų kariuomenė į konfliktą įtraukė apie 81 tūkst. žmonių, apie 2400 šarvuočių (įskaitant tankus) ir apie 500 lėktuvų. Laikui bėgant šios jėgos labai išaugo. Afganistano karas, kaip ir Vietnamo karas, buvo klasikinis partizaninio karo pavyzdys, kuris be to vyko sovietų kariuomenei tikrai nepalankioje vietovėje. Be to, sovietų kariai buvo netinkamai apmokyti vadovauti tokiam asimetriškam konfliktui. Taip pat ne visada pasiteisino sovietinė įranga ir doktrina, skirta plataus masto konfliktui Vidurio ir Vakarų Europoje. Galiausiai karas baigėsi Sovietų Sąjungos, kuri patyrė didžiulį ir prestižinį pralaimėjimą, pralaimėjimu. Taip pat manoma, kad karas paspartino Sovietų Sąjungos žlugimą. Sovietų kariuomenė tikriausiai prarado 65 000–70 000 sužeistų ir žuvusių.