Skaičiuojama, kad per Antrąjį pasaulinį karą (1939–1945 m.) vokiečių kariuomenė neteko nuo 3,7 iki 5,3 milijono karių, sužeistų ir žuvusių. Be to, vokiečių karo belaisvių skaičius taip pat gali būti vertinamas milijonais. Sovietų nelaisvėje patekęs vokiečių karys negalėjo būti per daug tikras dėl savo likimo. Skaičiuojama, kad 1941-1945 metais į sovietų nelaisvę pateko apie 3,5 milijono ašies šalių karių (apie 2,7 milijono tikriausiai buvo vokiečiai), iš kurių apie 1 milijonas žuvo nelaisvėje. Taip pat verta paminėti, kad 1943 m. dėl Stalingrado mūšio sovietų nelaisvėje pateko 91 000 vokiečių, iš kurių tik 5 000 grįžo namo šeštojo dešimtmečio viduryje. Verta pridurti, kad simboliškai paskutiniu vokiečių karo belaisviu, likusiu sovietų nelaisvėje, laikomas 1955 metais į Vokietiją sugrįžęs medžioklės asas Erichas Hartmannas. Tačiau, kita vertus, reikia prisiminti, kad 1941-1945 metais į vokiečių armiją pateko apie 5,7 milijono Raudonosios armijos karių, iš kurių apie 3,3 milijono žuvo nelaisvėje. Į sąjungininkų nelaisvę išsiųstų vokiečių karo belaisvių likimas buvo kitoks, kur su jais dažniausiai buvo elgiamasi humaniškai ir laikantis tarptautinių konvencijų, o mirtingumas tarp jų buvo daug mažesnis nei sovietų belaisvių stovyklose. Tačiau buvo ir vokiečių karo belaisvių egzekucijos, kurias vykdė, pavyzdžiui, prancūzų ar amerikiečių kariai. Tačiau tai buvo – lyginant su sovietiniais standartais – atsitiktiniai atvejai.
Afrika Korps (pilnas vokiškas pavadinimas: Deutsches Afrikakorps, sutrumpintai DAK) šnekamojoje kalboje suprantamas kaip bendras vokiečių žemės vienetų, kovojusių Šiaurės Afrikoje 1941–1943 m., pavadinimas. Afrika Korps susikūrė 1941 m. vasarį, dėl skaudžių pralaimėjimų, kuriuos italų armija patyrė mūšiuose su britais Afrikoje 1940–1941 m. sandūroje. Jo pagrindinė užduotis buvo padėti Italijos sąjungininkui ir sustabdyti britų kariuomenės veržimąsi į Libiją. Dalinio vadas buvo generolas, vėliau – feldmaršalas Erwinas Rommelis. Iš pradžių DAK sudarė tik 5-oji lengvoji divizija (vėliau pertvarkyta į 21-ąją šarvuočių diviziją), 1941 m. gegužę prie jos prisijungė 15-oji šarvuočių divizija, o 1941 m. pabaigoje – 90-oji lengvoji divizija. Verta pridurti, kad jau 1941 m. viduryje buvo įkurta Panzergruppe Afrika, kuriai vadovavo Erwinas Rommelis, o prie jos prisijungė Afrika Korps. Nepaisant gynybinių užduočių, DAK (arba plačiau – Panzergruppe Afrika) labai greitai po išsilaipinimo – savo vado iniciatyva – pradėjo griežtai puolimo operacijas, 1941–1942 metais britams sukeldamas virtinę pralaimėjimų dykumoje. Tačiau būtent tada jos vadas buvo pramintas Dykumos lape. Tačiau tuo pat metu DAK nuo pat pradžių vargino tiekimo problemos, kurios turėjo neigiamos įtakos jos gebėjimui vykdyti puolamuosius veiksmus. Jis patyrė reikšmingą pralaimėjimą antrajame El Alameino mūšyje (1942 m. spalio mėn.–lapkričio mėn.), dėl kurio DAK buvo priverstas trauktis iki Tuniso, kuriame kovojo iki 1943 m. gegužės mėn.