Pilypo II ir Aleksandro Didžiojo laikų Makedonijos kariuomenės kavalerija mūšio lauke suvaidino didžiulį vaidmenį. Ji labai dažnai stovėdavo ant savo formacijos sparnų, kurių centrą sudarė Makedonijos falangos (gr. sarissoforoi) kariai. Labai dažnai ji buvo atsakinga už šoninio manevro vykdymą, dėl kurio mūšį laimėjo Pilypas II arba jo sūnus. Makedonijos kavalerija apėmė vadinamuosius karališkieji bendražygiai (gr. hetairs), dažnai užaugę ir įgiję išsilavinimą kartu su Aleksandru Didžiuoju. Šio padalinio moralė buvo labai aukšto lygio, kaip ir individualios treniruotės bei disciplina. Hetajrai mūšio lauke naudojo ietis, o kardus nešiojosi kaip šoninį ginklą. Jų kūnas visada buvo padengtas vadinamuoju sportininko šarvai arba medžiaginiai šarvai. Dažniausiai jie dėvėjo Beotijos šalmus, kurie gerai apžvelgdavo situaciją mūšio lauke. Makedonijos kavalerijos kokybę liudija jos pasiekimai, pavyzdžiui, Cheronėjos (338 m. pr. Kr.) arba – ypač – Graniko (334 m. pr. Kr.) ir Gaugamelos (331 m. pr. Kr.) mūšyje.
Makedonijos falanga buvo specifinis graikų falangos vystymasis ir atsirado Hellas mūšio laukuose IV amžiuje prieš Kristų Makedonijos karaliaus - Pilypo II, Aleksandro Didžiojo tėvo, dėka. Valdovas nusprendė savo falangos karius aprūpinti ilgomis ietimis (gr. sarisa), kurių ilgis galėjo siekti 5-6 metrus. Kadangi tokį ilgą rato ginklą tekdavo laikyti abiem rankomis, tai sumažino ir skydo dydį, kuris pradėtas mėtyti per kaklą ar per petį. Sumažėjo ir kita gynybinė ginkluotė – ypač toliau falangoje stovintys kariai. Kartu didelis dėmesys buvo skiriamas kuo geresniam falangos karių rengimui ir aukštai jų moralei, kurios elementai leido kovoti net su daug didesniu priešininku. Manoma, kad pagrindinis lauko vienetas buvo požemis, susidedantis iš 16 kareivių, o 16 požemių sudarė vieną sintagmą (taigi, sudarytą iš 256 karių). Makedonijos falangos kokybę liudija jos pasiekimai, pavyzdžiui, mūšyje prie Cheronos (338 m. pr. Kr.) arba Gaugamelos (331 m. pr. Kr.).