Bren yra britų 7,7 mm lengvasis kulkosvaidis iš tarpukario, Antrojo pasaulinio karo ir pokario. Pirmieji šio ginklo prototipai buvo pagaminti 1931 metais, o serijinė gamyba prasidėjo 1937 metais ir tęsėsi iki 1971 metų. Pradinis iš šio ginklo paleisto sviedinio greitis buvo iki 730 m/s, o teorinis šūvio greitis – iki 500 šovinių per minutę. Tuščio ginklo svoris buvo 10,25 kilogramo. Efektyvus šūvio nuotolis neviršijo 550 metrų, o didžiausias ginklo nuotolis siekė apie 1700 metrų.
Šautuvas Bren iš esmės buvo Čekoslovakiško kulkosvaidžio ZB vz.26 modifikacija, kuri turėjo būti gaminama pagal licenciją Karališkojoje šaulių ginklų gamykloje Enfielde. Palyginti su originalu, Brn skyrėsi savo kalibru, užpakalinės kameros konstrukcija ir supaprastintu ginklo išskleidimo procesu. Jis taip pat buvo tikslesnis, nors tai buvo pasiekta sumažėjus teoriniam ugnies greičiui. Antrojo pasaulinio karo metu panašios struktūros Mk versijos. Aš, Mk. II ir Mk. III. Kita vertus, 1959 metais pasirodė L4 versija, kurioje buvo naudojama NATO poreikiams standartizuota 7,62 x 51 mm šovinė. Šautuvas Bren buvo laikomas labai sėkmingu ir efektyviu ginklu mūšio lauke. Jis buvo naudojamas kovose ne tik per Antrąjį pasaulinį karą, bet ir per Korėjos karą (1950-1953) arba per Folklando karą (1982).
Per Antrąjį pasaulinį karą britų armija iš viso suformavo 43 pėstininkų divizijas. Karo pradžioje divizijos štabas sudarė apie 13 800 karininkų ir kareivių, o 1944 m. šis skaičius išaugo iki maždaug 18 300 žmonių. Šį reikšmingą darbuotojų skaičiaus pokytį pirmiausia lėmė įvairaus tipo paramos padalinių, o ne pačių pėstininkų skaičiaus padidėjimas. 1944 metais britų pėstininkų diviziją sudarė trys pėstininkų brigados, kurių kiekviena turėjo savo štabą, štabo būrį, 3 pėstininkų batalionus ir inžinerines divizijas. Verta pridurti, kad viename pėstininkų batalione buvo apie 780 karininkų ir kareivių bei daug paramos vienetų (pvz., minosvaidžių ar žvalgų būriai). Divizijoje taip pat buvo de facto artilerijos brigada su penkiais artilerijos pulkais (iš jų vienas prieštankinis ir vienas AA), kulkosvaidžių ir minosvaidžių batalionas, taip pat žvalgybos, ryšių ir sapierių būriai. Svarbus britų pėstininkų divizijos mobilumą didinantis elementas buvo visa jos motorizacija. Pagrindinis britų pėstininko šautuvas buvo Lee Enfield Nr.1 arba Nr.4 šautuvas. Kaip kulkosvaidžiai, be kita ko, buvo naudojami Sten automatai, Bren rankiniai kulkosvaidžiai ir Vickers kulkosvaidžiai. Plačiausiai naudojami prieštankiniai ginklai buvo 40 ir 57 mm 2 ir 6 svarų pabūklai, vėliau ir 76 mm 17 svarų pabūklai. Savo ruožtu pagrindinė lauko artilerijos ginkluotė buvo labai sėkminga haubica Ordino QF 25 svarų.