Gurkhas (angl. Gurkha arba Gurkhas) iš tikrųjų yra žmonių, kurie dabar gyvena Nepale, kuris, be to, šis rajonas buvo arba užkariavo XVIII amžiuje, vardas. Nuo pat savo buvimo istorijoje pradžios gurkai buvo žinomi kaip neįtikėtinai drąsūs ir drąsūs kariai, o vėliau ir kariai. XIX amžiaus pradžioje (1814–1816 m.) gurkai kariavo įnirtingą karą su Britų Rytų Indijos kompanija, kuriame pralaimėjo, tačiau padarė tokį didelį įspūdį britams, kad nusprendė užverbuoti karius iš juos ir suformuoti gurkus už atlygį britams. Jie daug kartų pasižymėjo XIX amžiaus pirmoje pusėje vykusiuose karuose, ypač per Sipajų sukilimą (1857-1859). Nenuostabu, kad po šio sukilimo jie tapo neatsiejama indo-britų armijos dalimi. Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios gurkai tarnavo daugelyje Britanijos imperijos regionų ir numalšino boksininkų maištą Kinijoje 1900 m. Didžiojo karo metu britai iš viso aptarnavo apie 100 tūkst. Gurkha. Kitame pasauliniame kare (1939-1945) Gurkha daliniai dalyvavo mūšiuose su japonais Singapūre ir Birmoje, bet taip pat tarnavo per kampanijas Šiaurės Afrikoje (1941-1943) ir Italijoje (1943-1945). Ne kartą jų daliniai demonstravo labai didelę kovinę vertę. Indijai ir Nepalui išsiveržus į nepriklausomybę, britų armijoje liko 4 Gurkha pulkai. Jie, inter alia, dalyvavo Folklando kare 1982 m. Gurkha daliniai vis dar lieka Didžiosios Britanijos ginkluotųjų pajėgų linijoje.
Boksininkų maištas kilo 1899 metais tuometinėje Kinijos imperijoje, daugiausia jos šiaurės rytinėje dalyje. Pagrindiniai jos iniciatoriai buvo daugybė slaptų Kinijos brolijų ir organizacijų, tarp kurių ypatingo dėmesio nusipelno Laiminga ir teisinga brolija. Pagrindinis sukilimo tikslas buvo panaikinti Kinijos politinę ir ekonominę priklausomybę nuo Europos šalių, bet taip pat ir nuo Japonijos bei JAV. Kai kuriose Kinijos dalyse sukilimas turėjo ir antikrikščionišką dimensiją, nes ši religija buvo suvokiama kaip grynai europietiška ir "antplūdis". Sukilimas greitai sulaukė gana plataus kinų valstiečių palaikymo ir buvo nukreiptas prieš Europos diplomatus, pirklius, verslininkus ir misionierius. 1900 m. vasaros pradžioje sukilėliai įžengė į Pekiną ir užėmė mieste esančias Vakarų ambasadas. Sulaukusios žinios apie įvykius Kinijoje, Europos valstybės, Japonija ir JAV nusprendė į Kiniją nusiųsti savo ekspedicines pajėgas, kurios 1900 metų liepą išsilaipino Tiandzine, o po mėnesio išvyko į Pekiną. 1900 metų rugpjūčio 14 dieną Kinijos sostinę perėmė ekspedicinės pajėgos, kurios dėl didžiulio techninio pranašumo gana greitai susidorojo su boksininkais. Sukilimas oficialiai baigėsi 1901 m., pasirašius sutartis tarp Kinijos ir Vakarų valstybių bei Japonijos. Dėl to Vidurio karalystės priklausomybė nuo svetimų galių dar labiau išaugo. Verta pridurti, kad netrukus po to žlugo imperija Kinijoje.