Winstonas Churchillis, sužavėtas vokiečių oro desantininkų veiksmų Kretoje 1941 m., paskatino suformuoti pirmuosius britų oro desantininkų dalinius. Pirmasis toks dalinys buvo "The Parachute Regiment", o pirmąją operaciją britų desantininkai atliko 1942 m. Metais anksčiau buvo suformuota 1-oji parašiutų divizija, o po dvejų metų (1943 m.) – 6-oji parašiutų divizija. Verta pridurti, kad šalia šių dviejų divizijų veikė ir 2-oji nepriklausoma parašiutų brigada, suformuota 1942 m. Abi britų parašiutų divizijos turėjo nuo keturių iki penkių parašiutų ir sklandytuvų pėstininkų brigadų ir paramos vienetų, tokių kaip prieštankinės kariuomenės, lengvųjų tankų ar inžinerijos ir sapierių daliniai. Britų parašiutų kariai kovėsi tiek per kautynes Šiaurės Afrikoje (1942-1943), tiek išsilaipinant Sicilijoje ir Pietų Italijoje (1943), tiek per kautynes Normandijoje (1944) ar per nesėkmingą operaciją "Market-Garden" (1944). Jie taip pat buvo naudojami Reino forsavimo metu (1945 m.) ir paskutinėse kovose Vokietijoje.
Per Antrąjį pasaulinį karą britų armija iš viso suformavo 43 pėstininkų divizijas. Karo pradžioje divizijos štabas sudarė apie 13 800 karininkų ir kareivių, o 1944 m. šis skaičius išaugo iki maždaug 18 300 žmonių. Šį reikšmingą darbuotojų skaičiaus pokytį pirmiausia lėmė įvairaus tipo paramos padalinių, o ne pačių pėstininkų skaičiaus padidėjimas. 1944 metais britų pėstininkų diviziją sudarė trys pėstininkų brigados, kurių kiekviena turėjo savo štabą, štabo būrį, 3 pėstininkų batalionus ir inžinerines divizijas. Verta pridurti, kad viename pėstininkų batalione buvo apie 780 karininkų ir kareivių bei daug paramos vienetų (pvz., minosvaidžių ar žvalgų būriai). Divizijoje taip pat buvo de facto artilerijos brigada su penkiais artilerijos pulkais (iš jų vienas prieštankinis ir vienas AA), kulkosvaidžių ir minosvaidžių batalionas, taip pat žvalgybos, ryšių ir sapierių būriai. Svarbus britų pėstininkų divizijos mobilumą didinantis elementas buvo visa jos motorizacija. Pagrindinis britų pėstininko šautuvas buvo Lee Enfield Nr.1 arba Nr.4 šautuvas. Kaip kulkosvaidžiai, be kita ko, buvo naudojami Sten automatai, Bren rankiniai kulkosvaidžiai ir Vickers kulkosvaidžiai. Plačiausiai naudojami prieštankiniai ginklai buvo 40 ir 57 mm 2 ir 6 svarų pabūklai, vėliau ir 76 mm 17 svarų pabūklai. Savo ruožtu pagrindinė lauko artilerijos ginkluotė buvo labai sėkminga haubica Ordino QF 25 svarų.
1944 m. Caen mūšis liko atliktas laikotarpiu nuo 1944 metų birželio 6/7 iki liepos 19 d. Mūšis vyko tarp vokiečių kariuomenės ir dalinių, daugiausia britų ir kanadiečių. Spėjama, kad viso mūšio metu ašyje dalyvavo 7 pėstininkų divizijos, 8 šarvuočių divizijos ir 3 sunkiųjų tankų batalionai. Sąjungininkų pusėje visame mūšyje dalyvavo 3 šarvuočių divizijos ir 11 pėstininkų divizijų. Minėti skaičiai taikomi daliniams, dalyvaujantiems mūšyje per visą jo trukmę (1944 m. birželio–liepos mėn.), todėl vienu metu – ypač 1944 m. birželio pradžioje – jame dalyvavo mažesnės pajėgos. Caen mūšis vyko netrukus po pirmųjų sąjungininkų kariuomenės išsilaipinimo Normandijoje (Operation Overlord), o jo tikslas britų ir kanadiečių pusėje buvo užimti šį svarbų miestą. Pradinis sąjungininkų planas buvo užgrobti Caeną 1944 m. birželio 6 d., tačiau jis atėjo priešingai. Kita vertus, vėlesni bandymai apsupti miestą, kurių ėmėsi britų ir kanadiečių kariai, vadovaujami BL Montgomery, sulaukė griežto ir ryžtingo vokiečių pasipriešinimo – ypač 12-osios SS Hitlerjugendo divizijos ir 21-osios panerių divizijos. 1944 m. liepos pradžioje po keleto nesėkmingų bandymų apsupti sąjungininkai nusprendė pradėti priekinį Caen puolimą. Dalyvaujant didelėms oro pajėgoms, 1944 m. liepos 19 d. sąjungininkai galutinai išlaisvino miestą.