Fokker D.VII – vokiškas mišrios konstrukcijos dviplanis naikintuvas (fanera, drobė, aliuminis) iš Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Prototipo skrydis įvyko 1918 metų sausį, o tų pačių metų gegužę lėktuvas pradėjo tarnauti ore. Fokker D VII greitai pademonstravo savo pranašumą prieš sąjungininkų lėktuvus. Jis turėjo didesnį pagreitį ir aukštesnes lubas, o tai kartu su labai gerais valdymo įtaisais leido vokiečių pilotams 1918 m. rugpjūčio mėn. nugalėti 565 sąjungininkų mašinas. Sukurtas Reinholdo Platzo, D VII buvo pasirinktas iš daugelio kitų dizainų per konkursą nuo 1918 m. sausio iki vasario. Pats baronas Manfredas von Richthofenas (žinomas kaip "raudonasis baronas") skrido prototipu, pažymėtu kodu V11. Vėliau jis pareiškė, kad lėktuvas buvo lengvai valdomas, turėjo gerą aukštėjimo greitį ir buvo pritaikytas "nardymo" skrydžiams, kuriuose "Fokker" buvo "kietas". Kiti pilotai taip pat akcentavo gerą matomumą iš kabinos. Lėktuvas buvo mišrios konstrukcijos. Stačiakampis korpusas buvo pagamintas iš suvirintų plieninių vamzdžių su medžiaginiu dangteliu. Tik variklio korpuso korpuso nosis turėjo nuimamus šoninius gaubtus iš aliuminio lakšto. Dvigubos sijos plokštės, sujungtos viena su kita plonais N formos stovais, laisvai laikančios storu profiliu, iki pirmos sijos dengtos fanera, likusios su drobe. Lėktuvas naudojo Mercedes D.IIIa (180–200 AG) arba BMW IIIa 185 AG variklius. BMW variklis buvo daug geresnis jėgos agregatas, tačiau dėl ribotos gamybos Mercedes variklis buvo naudojamas daug didesniu mastu. Verta paminėti, kad "Fokker D.VII" skrido min. Hermanas Goringas, pasiekęs daug oro pergalių. Mašinos kokybę gali įrodyti tai, kad ji buvo gaminama iki 1926 m. Techniniai duomenys (versijai su BMW-Fokker D.VIIF varikliu): ilgis: 6,95 m, sparnų plotis: 8,9 m, aukštis: 2,75 m, maksimalus greitis: 200 km/h, pakilimo greitis: 9, 52 m/s, maksimalios lubos 6000 m, ginkluotė: stacionari - 2 LMG 08/15 kulkosvaidžiai, kalibras 7,92 mm.
SPAD S.XIII buvo mišrios konstrukcijos prancūzų naikintuvas, daugiausia su mediniais elementais, dviplanės konfigūracijos. Pavarą suteikė vienas Hispano-Suiza 8Be V variklis su 235 AG. Prototipo skrydis įvyko 1917 metų kovo 4 dieną, o tų metų gegužę prasidėjo serijinė gamyba, kuri buvo baigta tik 1919 metais pagaminus per 8400 šio itin sėkmingo lėktuvo kopijų.
SPAD S.XIII buvo sukurtas kaip toli siekiantis kito šio gamintojo naikintuvo – modelio SPAD S.VII – tobulinimas. Naujasis naikintuvas pirmiausia pasižymėjo labai geromis pilotavimo savybėmis ir dideliu lengvumu. Ši savybė atsirado dėl V formos variklio naudojimo – ore veikė daug sklandžiau ir stabiliau nei tuomet populiarūs rotoriniai varikliai. Jis taip pat pasižymėjo daug tvirtesne konstrukcija nei daugelis to meto sąjungininkų lėktuvų – pavyzdžiui, Nieuport naikintuvai. Dėl daugybės pranašumų SPAD S.XIII lėktuvai greitai tapo Prancūzijos aviacijos stuburu, taip pat buvo naudojami tokių šalių kaip: Didžiosios Britanijos, JAV, Italijos ir Čekoslovakijos oro pajėgose. Tokio tipo mašinomis skrido ir didžiausi prancūzų aviacijos asai, prie vairo stojo garsusis Rene Fonckas, kuris ir šiandien laikomas efektyviausiu Antantės naikintuvo pilotu.