Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių sapierių daliniai (vok. Pioniere) pagal bataliono jėgą buvo priskirti kiekvienai pėstininkų, šarvuočių, kalnų, grenadierių ir tankų grenadierių divizijai. Karo pabaigoje jie taip pat buvo priskirti Volkssturm divizijai. Etatinį sapierių batalioną, be kita ko, sudarė štabas, dvi sapierių kuopos, motorizuotų sapierių kuopa ir motorizuota tilto kolona. Verta pridurti, kad vermachto, o taip pat ir Waffen SS sapierių (pionierių) daliniai buvo gausiai aprūpinti kulkosvaidžiais ir kitais pagalbiniais ginklais, o juose tarnaujantys kariai turėjo gerą, o dažnai ir labai gerą pasirengimą. Be tipiškų inžinerinių ir sapierių užduočių vykdymo, jie taip pat buvo suvokiami kaip puolimo vienetai (vok. Sturmpioniere), skirti atakuoti stipriai įtvirtintus objektus ir nuolatinio pasipriešinimo taškus. Verta pridurti, kad "Sturmpioniere" padaliniai labai dažnai bendradarbiavo su kitų tipų ginkluotomis pajėgomis įprastuose pėstininkus ir baigiant aviacija.
Kursko mūšis (vokiškas kodinis pavadinimas: Operation Zitadelle) yra plačiai pripažintas – ne visai tiksliai – kaip didžiausias šarvuotų mūšis Antrajame pasauliniame kare ir didžiausias šarvuotų mūšis Rytų fronte. Tai atsitiko po vokiečių pralaimėjimo Stalingrade 1943 m. vasario mėn., bet ir po sėkmingo vokiečių atsako puolimo Charkove tų pačių metų kovą. Vokiečių pusė, stodama į mūšį, tikėjosi visiško strateginės iniciatyvos įsisavinimo, sovietų pusės uždavinio su kuo didesniais nuostoliais, taip pat sovietų puolimo speneliu, kurio tikimasi 1943 metų vasarą. Raudonoji armija laikėsi gynybinės pozicijos, pradinėje operacijos fazėje bandydama iškraujuoti puolančius vokiečius iš kraujo, o vėliau pereiti į atsakomąjį puolimą. Mūšis Kursko lanku prasidėjo 1943 metų liepos 5 dieną ir kartu su sovietų Orlovo ir Belgorodo operacijomis truko iki tų pačių metų rugpjūčio 23 dienos. Jo eigoje, nepaisant reikšmingų vokiečių armijos pajėgų ir naujausių tankų "Tiger" ir "Panther" bei tankų naikintojų "Ferdinand", pergalę pasiekė sovietai, kurie labai gerai pasiruošė šiam mūšiui ir, nepaisant patirtų didžiulių nuostolių, galėjo pereiti į kontrpuolimą. Kursko mūšis tapo vienu iš lūžių Antrajame pasauliniame kare. Skaičiuojama, kad dėl to (nuo liepos 5 d. iki rugpjūčio 23 d.) Vokietijos kariuomenė prarado apie 240 000 karių – žuvusių, sužeistų ir paimtų į nelaisvę, apie 1 300 tankų ir apie 1 000 lėktuvų. Raudonosios armijos nuostoliai neabejotinai buvo didesni.