Nepaisant pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare, vokiečių karininkų korpusas tarpukariu vis dar pamatė pagrindinę pergalės priemonę būsimame kare puolimo operacijoje. Taigi iš Didžiojo karo jis sėmėsi kitokios patirties nei jo prancūzų kolega. Remdamasi 1914-1918 metų patirtimi, įskaitant Stosstruppeno kariuomenės naudotą infiltracijos taktiką, bet ir pastebėdama intensyvią aviacijos ir šarvuotosios ginkluotės plėtrą, dalis vokiečių karininkų korpuso (pvz., generolas Heinzas Guderianas) sukūrė teorines prielaidas - paskambino žaibiškas karas (vok. Blitzkrieg), tai yra, siekiant numušti priešą viena ryžtinga puolimo operacija, atliekama per trumpiausią įmanomą laiką ir maksimaliu jėgų bei išteklių intensyvumu. Vokiečių karininkų korpusas taip pat buvo apmokytas pagal šią puolančią karo doktriną praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ir pasaulinio karo metu. Taip pat verta pridurti, kad beveik visų lygių vokiečių karininkai Antrojo pasaulinio karo eigoje naudojo vadinamąjį principą. komanda pagal užduotį (vok. Auftragstaktik), tai yra, jie išdėstė savo pavaldiniams užduotį, kurią reikia pasiekti, ir turimas pajėgas, o užduoties vykdymas priklausė tik jiems. Toks vadovavimo modelis, pagrįstas labai gerai ir vienodai parengtais karininkais, lėmė tai, kad vokiečių kariuomenė buvo labai lanksti veiksmuose ir gebėjo greičiau reaguoti į įvairius lygius nei jos priešininkai (pvz., Prancūzijos kariuomenė 1940 m. arba 1941 m. sovietų armija). Ši sistema pasiteisino (ypač žemesniuose lygiuose) per visą Antrąjį pasaulinį karą. Taip pat verta pridurti, kad Vokietijos karininkų korpuse nuo Antrojo pasaulinio karo tarnavo daug puikių vadų, tarp jų: Erichas von Mansteinas, Heinzas Guderianas, Erwinas Rommelis ir Walteris Modelis.
Kursko mūšis (vokiškas kodinis pavadinimas: Operation Zitadelle) yra plačiai pripažintas – ne visai tiksliai – kaip didžiausias šarvuotų mūšis Antrajame pasauliniame kare ir didžiausias šarvuotų mūšis Rytų fronte. Tai atsitiko po vokiečių pralaimėjimo Stalingrade 1943 m. vasario mėn., bet ir po sėkmingo vokiečių atsako puolimo Charkove tų pačių metų kovą. Vokiečių pusė, stodama į mūšį, tikėjosi visiško strateginės iniciatyvos įsisavinimo, sovietų pusės uždavinio su kuo didesniais nuostoliais, taip pat sovietų puolimo speneliu, kurio tikimasi 1943 metų vasarą. Raudonoji armija laikėsi gynybinės pozicijos, pradinėje operacijos fazėje bandydama iškraujuoti puolančius vokiečius iš kraujo, o vėliau pereiti į atsakomąjį puolimą. Mūšis Kursko lanku prasidėjo 1943 metų liepos 5 dieną ir kartu su sovietų Orlovo ir Belgorodo operacijomis truko iki tų pačių metų rugpjūčio 23 dienos. Jo eigoje, nepaisant reikšmingų vokiečių armijos pajėgų ir naujausių tankų "Tiger" ir "Panther" bei tankų naikintojų "Ferdinand", pergalę pasiekė sovietai, kurie labai gerai pasiruošė šiam mūšiui ir, nepaisant patirtų didžiulių nuostolių, galėjo pereiti į kontrpuolimą. Kursko mūšis tapo vienu iš lūžių Antrajame pasauliniame kare. Skaičiuojama, kad dėl to (nuo liepos 5 d. iki rugpjūčio 23 d.) Vokietijos kariuomenė prarado apie 240 000 karių – žuvusių, sužeistų ir paimtų į nelaisvę, apie 1 300 tankų ir apie 1 000 lėktuvų. Raudonosios armijos nuostoliai neabejotinai buvo didesni.