Vokiškas prieštankinis pistoletas 7,5 cm Pak 40 (7,5 cm Panzerabwehrkanone 40) iš Antrojo pasaulinio karo. Šios patrankos darbus 1939-1941 metais atliko Krupp ir Rheinmetall. Prasidėjus operacijai "Barbarossa" ir vokiečių šarvuotiems daliniams susidūrus su tankais KW-1 ir T-34, labai paspartėjo tyrimų darbai. Pabūkla Pak 40 į rikiuotės dalinius buvo pradėta naudoti nuo 1941 m. pabaigos. Dėl savo aukštų parametrų jis tapo pagrindiniu vokiečių prieštankiniu pabūklu iki karo pabaigos. Jis galėjo kovoti su bet kokiais sovietų ir sąjungininkų tankais, kol pasirodė tokios transporto priemonės kaip IS-2, M26 Pershing ir Centurion. 1941–1945 m. buvo pagaminta per 29 000 šių ginklų (įskaitant patrankas, sumontuotas ant tankų naikintuvų). Pagrindinis jo trūkumas buvo palyginti didelis svoris, dėl kurio jo transportavimui reikėjo naudoti artilerijos traktorių. Dėl plataus šaudmenų asortimento, kuriuo galėjo šaudyti, jis dažnai buvo naudojamas kaip lauko pabūklas. Sviedinio svoris svyravo nuo 4,1 kg iki 6,8 kg. Techniniai duomenys: kalibras: 75 mm, svoris: 1425 kg, pradinis greitis: 930 m/s (subkalibrinis apvalkalas), ugnies greitis: 14 šovinių / min. Po karo pistoletas Pak 40 buvo naudojamas, be kita ko, armijose. Albanija, Bulgarija, Čekoslovakija, Suomija, Rumunija ir Vengrija.
Vokiečių Pirmojo pasaulinio karo patirtis aiškiai parodė didelį artilerijos vaidmenį mūšio lauke ir dažnai lemiamą artilerijos įtaką pėstininkams. Tačiau tuo pat metu 1919 m. Versalio sutarties apribojimai 1920-aisiais Vokietijoje trukdė plėtoti tokio tipo ginklus, o ypač sunkiosios artilerijos įvedimą į rikiuotės dalinius. Tokia padėtis pasikeitė po to, kai 1933 m. valdžią atėmė naciai, kai prasidėjo praktiškai nevaržomo ginklavimosi procesas. Daugelis anksčiau sukurtų ginklų modelių buvo pradėti plačiai gaminti. Tuo metu (po 1933 m.) tikrai dideliu mastu buvo pradėti naudoti keli nauji ginklų tipai, įskaitant: 10,5 cm leFH 18 arba 15 cm SIG 33, t.y. pagrindinė vokiečių pėstininkų lengvoji ir sunkioji haubica Antrojo pasaulinio karo metais. Verta pridurti, kad vokiečių kariuomenė didelę reikšmę teikė artilerijos (ypač sunkiosios artilerijos) vaidmeniui mūšio lauke. Pavyzdžiui, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui vokiečių pėstininkų divizijoje buvo 20 75 mm lengvųjų pėstininkų pabūklų, 6 150 mm sunkiųjų pabūklų, 36 105 mm lengvųjų haubicų ir 12 150 mm sunkiųjų haubicų. Verta paminėti, kad vokiečių artilerijos panaudojimo taktika pirmiausia akcentavo šaudymo tikslumą, o tai savo ruožtu turėjo neigiamos įtakos įsijungimo į veiksmą greičiui.