Lemiamos įtakos formuojant vokiečių pėstininkų organizaciją ir taktiką prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, viena vertus, turėjo ne tik ankstesnio pasaulinio karo patirtis, bet ir teoriniai darbai, sukurti XX amžiaus trečiajame ir trečiajame dešimtmečiuose, kurie dažnai. pabrėžė būtinybę suvokti vokiečių pėstininkus kaip įrankį, kariaujantį puolamąjį karą. Tai turėjo įtakos ir įrangai, ir vokiečių pėstininkų divizijos organizacijai, kurią 1939 m. rugsėjo kampanijos metu sudarė 3 pėstininkų pulkai, kurių kiekvienas buvo padalintas į 3 pėstininkų batalionus, artilerijos kuopą ir prieštankinę kuopą. Be to, buvo daug paramos vienetų, tarp jų: artilerijos pulkas su 4 artilerijos eskadrilėmis (iš jų vienas sunkusis), prieštankinis batalionas, sapierių batalionas ir ryšių batalionas. Iš viso vadinamoji pėstininkų divizija. Pirmojoje mobilizacijos bangoje buvo apie 17 700 žmonių ir jie turėjo nemažą artilerijos komponentą, tačiau taip pat buvo gausiai aprūpinti kulkosvaidžiais. Ji taip pat turėjo modernias ir efektyvias – tiems laikams – ryšio ir vadovavimo priemones. Karo eigoje pėstininkų divizijos patyrė transformaciją – 1943 metais dalis jų buvo pertvarkytos į šarvuotų grenadierių divizijas. Tačiau nuo 1943 m. standartinį "tradicinių" pėstininkų diviziją sudarė apie 12 500 vyrų (o ne apie 17 700, kaip 1939 m.), o artilerijos komponentas – ypač sunkioji artilerija – jame taip pat buvo sumažintas, o anti- tankų gynyba buvo žymiai patobulinta. Spėjama, kad per visą Antrąjį pasaulinį karą Vermachte tarnavo apie 350 pėstininkų divizijų.
Anzio mūšis (pradinis mūšio etapas – operacija "Skingle") buvo vykdoma nuo 1944 m. sausio 22 d. iki birželio 5 d. 1944 m. birželio pradžioje operacijoje sąjungininkų pusėje dalyvavo apie 150 000 karių, palaikomų 1 500 pabūklų. Vokiečių pusėje (tuo pačiu laikotarpiu) kovėsi apie 135 000 karių. Iš sąjungininkų pusės šios operacijos vyriausiąjį vadą mankštino feldmaršalas Haraldas Aleksandras, o iš Vokietijos – feldmaršalas Albertas Kesserlingas. Operacijos planas gimė 1943 m. pabaigoje ir numatė sąjungininkų karių nusileidimą už Vokietijos pajėgų, besiginančių pietų Italijoje ir gana arti Romos. Visos operacijos metu turėjo būti kuo greičiau užbaigtos operacijos Apeninai ir Romos išvadavimas. Įdomu tai, kad operacija sąjungininkams prasidėjo labai gerai prižiūrint. 1944 m. sausio 22 d. paleisti desantų pajėgos Anzio rajone nustebino vokiečių kariuomenę ir buvo sėkmingos, nes sąjungininkai patyrė palyginti nedidelius nuostolius. Pirmąją invazijos dieną buvo padaryta daug didesnė pažanga, nei buvo numatyta pirminiame operacijos plane. Deja, Anzio vadovaujamų sąjungininkų pajėgų vadas amerikiečių generolas Johnas Porteris Lucasas nesugebėjo pasinaudoti pradine sėkme ir įstrigo paplūdimyje, suteikdamas vokiečių kariuomenei laiko sustiprinti gynybos linijas ir pradėti kontratakas. Dėl prasto situacijos įvertinimo operacija Anzio sąjungininkams nedavė lauktos naudos ir labai greitai virto išsekimo mūšiu. Dėl to sąjungininkų pajėgos neteko apie 43 000 žuvusiųjų ir sužeistųjų, o vokiečių kariuomenė – apie 40 000 žuvusių, sužeistų ir paimtų į nelaisvę.