Marder III (Sd.Kfz 138 ir 139) buvo vokieèių tankų minininkas i¹ Antrojo pasaulinio karo. Pirmieji transporto priemonės prototipai buvo pagaminti 1942 m., o serijinė gamyba têsėsi 1942–1944 m., baigiant pagaminta apie 970 transporto priemonių. Marder III buvo varomas vienu įvairių versijų Prahos EPA varikliu, kurio galia siekė 125-150 AG. Jis buvo ginkluotas 1 pabūklu F-22 Model 1936 Cal. 76,2 mm (Sd. Kfz. 139) arba 1 patranka PaK 40 Cal. 75 mm (Sd. Kfz. 138) ir 1 kulkosvaidis MG34 arba MG42, kalibras 7,92 mm.
Marder III buvo sukurtas dėl aparatūros trūkumo Vermachte, susijusio su mobiliuoju prie¹tankiniu pistoletu, galinèiu sunaikinti sovietinius T-34 ir KW-1. Siekiant kuo labiau sutrumpinti bandymų ir įdiegimo į gamyb± laik±, Marder III buvo sukurtas su tanko PzKpfw 38 (t) va¾iuokle, kuris vėliau buvo nutrauktas, o pradinėje versijoje pagrindinė ginkluotė buvo pagrobtas sovietų F-22. ginklas. Serijinėje gamyboje buvo pagaminti trys ¹ios transporto priemonės variantai. Pirmasis buvo pavadintas Sd.Kfz 139 Marder III ir buvo ginkluotas jau minėtu sovietiniu 76,2 mm F-22 pabūklu ir varomas 125 AG varikliu. Netrukus buvo įkurtas Sd.Kfz 138 Marder III Ausf. H, kuriame buvo sumontuotas voki¹kas 75 mm PaK 40 pabūklas ir 140 AG variklis. Galiausiai, paskutinė masinės gamybos versija buvo Sd.Kfz 138 Marder III Ausf. M, kuris dar turėjo PaK 40 ginkl±, bet jau turėjo u¾dar± įgulos skyrių ir 150 AG variklį. Visų versijų "Marder III" automobiliai 1942–1945 m. daugiausia buvo naudojami Rytų fronte, kur ypaè 1942–1943 m. pasirodė labai efektyvus ginklas. Nedidelė jų partija, kuri± sudarė apie 60-70 transporto priemonių, 1942-1943 metų sandūroje i¹keliavo į ©iaurės Afrik±.