GAZ-67 (liaudyje žinomas kaip "gazik") – sovietinis visureigis lengvasis automobilis iš Antrojo pasaulinio karo ir pokario. Pirmieji šio automobilio egzemplioriai pasirodė 1943 m., o serijinė gamyba tęsėsi 1943–1953 metais Gorkio miesto gamyklose. Automobilis buvo varomas SV varikliu iki 54 AG.
GAZ-67 buvo sukurtas kaip pagrindinis Raudonosios armijos lengvasis visureigis, pakeičiantis automobilius GAZ-61 ir GAZ-64. Naujo automobilio kūrimo įkvėpimas buvo amerikietiškas Bantam automobilis, iš kurio vėliau išsivystė Willys Jeep. GAZ-67 – lyginant su savo pirmtakais – skyrėsi naudojamu jėgos agregatu, pavarų dėže, sustiprinta važiuokle, pasižymėjo ir mažesniu gedimų dažniu. Antrojo pasaulinio karo metu ir netrukus po jo buvo daugiausia gabenama nuo 4 iki 6 žmonių arba 400 kilogramų krovinių. Dažnai ant jo buvo sumontuotos įvairių tipų radijo stotys, tačiau retai - ginkluotė 7,62 mm kulkosvaidžio "Maxim" arba 12,7 mm DSzK kulkosvaidžio pavidalu. Automobiliai GAZ-67 buvo plačiai naudojami Raudonojoje armijoje nuo 1943 m. ir Lenkijos liaudies armijos daliniuose. Įdomu tai, kad motorizuotų ir mechanizuotų vienetų prisotinimas jais patenka į pokario laikotarpį, nes tuo metu žymiai padidėjo gamyba.
Sovietų karininkų korpusas pradėjo formuotis per pilietinį karą Rusijoje, prasidėjusį po Spalio revoliucijos 1917 m. Jai galutinai pasibaigus 1922/1923 m. sandūroje (nors pagrindinė veikla baigėsi jau 1919 m.), taip pat po pralaimėjimo kare su Lenkija (Rygos taika – 1921 m.), pamažu buvo daromos išvados. šie ginkluoti konfliktai, kurie turėjo įtakos sovietų karininkų korpuso formavimuisi ir jo teorinėms bei karinėms pažiūroms. Šis procesas paspartėjo XX amžiaus 20–30-ųjų sandūroje, kai SSRS pasirodė teorija apie vadinamąjį 2005 m. gilią operaciją, o jų darbus paskelbė Tuchačevskis ar mažiau žinomi, bet labai svarbūs sovietų karinės minties raidai Triandafilovas ir Isersonas. Tačiau trečiojo dešimtmečio viduryje sovietų karininkų korpusas buvo sunaikintas per stalininius valymus, o tai buvo blogai jo profesionalumui, o gal dar labiau – savarankiškam atskirų karininkų mąstymui. Šio fakto nepakeitė ir 1935 m. įvesta profesinė karininkų kuopa. Dėl šių valymų aukšti vadovo postai buvo skiriami nepakankamai pasirengusiems, nemažai teorinių žinių stokojantiems, tačiau visiškai lojalūs komunistinės valstybės aparatui karininkams. Be to, trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje Raudonoji armija buvo intensyviai vystoma kiekybiškai ir apskritai kentėjo nuo didelio karininkų korpuso trūkumo. Trūkumus šiuo atžvilgiu pabrėžė jau Žiemos karas su Suomija (1939-1940), jie buvo visiškai išgirsti pirmuoju karo su Vokietija laikotarpiu, ypač 1941-1942 m. Netgi pirmoji didžiulė pergalė šiame kare (1941 m. Maskvos kontrpuolimas) buvo pasiekta daugiau dėl priešo išsekimo ir oro sąlygų, o ne dėl Žukovo vadovavimo talentų. Tačiau laikui bėgant, milžiniškos kraujo duoklės kaina, sovietų karininkų korpusas buvo profesionalizuojamas ir sugebėjo vis meistriškiau atlikti tikrai stambias sausumos operacijas. Vienas iš pavyzdžių – operacija "Bagration" 1944 m. Taip pat tokie generolai ir maršalai kaip Rokossovskis, Konevas ir Batovas buvo lygiaverčiai vokiečių vadų priešininkai. Be to – ypač buvusieji gali būti laikomi vienu geriausių Antrojo pasaulinio karo vadų.