Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Belgijos ginkluotosiose pajėgose tarnavo apie 100 000 žmonių, o paskelbus visuotinę mobilizaciją šis skaičius gali išaugti iki 550 000 žmonių. Po mobilizacijos Belgijos kariuomenę sudarė 7 pėstininkų korpusai, kurie, be kita ko, buvo dislokuoti Antverpene, Briuselyje ir Lježe, ir iš dviejų iš dalies mechanizuotų kavalerijos divizijų Briuselyje ir Ardėnų regione (vadinamieji Ardėnų šauliai). Pagrindinis Belgijos pėstininkų padalinys buvo divizija, sudaryta iš trijų pulkų, kurių kiekviename buvo apie 3000 žmonių. Viename pulke buvo sumontuoti 108 lengvieji kulkosvaidžiai, 52 sunkieji kulkosvaidžiai, 9 sunkieji minosvaidžiai arba haubicos ir 6 prieštankiniai pabūklai. Pagrindinis pėstininko šaudymo ginklas buvo Mauser modelis 1889 arba vadinamasis. Belgiškas Mauser modelis 1935. Atraminiai ginklai buvo pasenę sunkieji kulkosvaidžiai MG 08 arba Hotchkiss M1914. Artilerija daugiausia buvo aprūpinta prancūzų gamybos ginklais, kalibro 75 ir 120 mm. Verta pridurti, kad 1940 metais – tuo metu, kai vokiečiai įsiveržė į Belgiją – Belgijos ginkluotosios pajėgos turėjo nedidelį skaičių tankų Vickers T-15 ir didesnį skaičių T-13 transporto priemonių.
Per Antrąjį pasaulinį karą britų armija iš viso suformavo 43 pėstininkų divizijas. Karo pradžioje divizijos štabas sudarė apie 13 800 karininkų ir kareivių, o 1944 m. šis skaičius išaugo iki maždaug 18 300 žmonių. Šį reikšmingą darbuotojų skaičiaus pokytį pirmiausia lėmė įvairaus tipo paramos padalinių, o ne pačių pėstininkų skaičiaus padidėjimas. 1944 metais britų pėstininkų diviziją sudarė trys pėstininkų brigados, kurių kiekviena turėjo savo štabą, štabo būrį, 3 pėstininkų batalionus ir inžinerines divizijas. Verta pridurti, kad viename pėstininkų batalione buvo apie 780 karininkų ir kareivių bei daug paramos vienetų (pvz., minosvaidžių ar žvalgų būriai). Divizijoje taip pat buvo de facto artilerijos brigada su penkiais artilerijos pulkais (iš jų vienas prieštankinis ir vienas AA), kulkosvaidžių ir minosvaidžių batalionas, taip pat žvalgybos, ryšių ir sapierių būriai. Svarbus britų pėstininkų divizijos mobilumą didinantis elementas buvo visa jos motorizacija. Pagrindinis britų pėstininko šautuvas buvo Lee Enfield Nr.1 arba Nr.4 šautuvas. Kaip kulkosvaidžiai, be kita ko, buvo naudojami Sten automatai, Bren rankiniai kulkosvaidžiai ir Vickers kulkosvaidžiai. Plačiausiai naudojami prieštankiniai ginklai buvo 40 ir 57 mm 2 ir 6 svarų pabūklai, vėliau ir 76 mm 17 svarų pabūklai. Savo ruožtu pagrindinė lauko artilerijos ginkluotė buvo labai sėkminga haubica Ordino QF 25 svarų.