Operacija "Overlord" yra sąjungininkų puolimo operacija, apimanti oro ir jūros išsilaipinimą Normandijoje (šiaurės Prancūzija), kuri prasidėjo 1944 m. birželio 6 d., o oficialiai baigėsi tų pačių metų rugpjūčio 30 d. Sąjungininkų pusėje per pirmąsias kelias operacijos dienas joje dalyvavo apie 1,4 milijono karių, o galiausiai šis skaičius išaugo iki maždaug 2,1 milijono žmonių. Vyriausiasis vadas buvo amerikiečių generolas DD Eisenhoweris. Beje, vėlesnis JAV prezidentas 1953–1961 m. Iš pradžių vokiečių pusėje kovojo apie 0,3 mln. Formalus vyriausiasis vadas buvo feldmaršalas Gerdas fon Rundstedtas. Vakarų sąjungininkų išsilaipinimo operacijų Europoje planai buvo kuriami nuo 1942 m., tačiau galutinė jų forma išryškėjo 1943 m. Operacija, kuri galiausiai buvo pavadinta kodiniu pavadinimu Overlord, numatė sąjungininkų pajėgų – amerikiečių ir britų, bet ir kanadiečių, laisvųjų prancūzų karių, o vėliau lenkų išsilaipinimą Normandijoje, tuo pačiu metu nutūpus jūroje ir ore. Jame dalyvavo milžiniška pagalbinių ir desantinių vienetų flotilė (iš viso daugiau nei 4000 laivų) ir daugiau nei 10 000 orlaivių. Dėl šios priežasties operacija "Overlord" įėjo į istoriją kaip didžiausia išsilaipinimo operacija karų istorijoje! Operacijos prasidėjo 1944 m. birželio 6 d. (vadinamoji D diena), sąjungininkams išsilaipinus Normandijos paplūdimiuose. Po placdarmų užėmimo ir jų sujungimo įvyko aklavietės laikotarpis ir neįmanoma prasiskverbti į vokiečių gynybą, kaip pavyzdys buvo pasikartojantys sąjungininkų puolimai Kano mieste. Proveržis buvo tik operacija "Kobra" 1944 m. liepos pabaigoje, kuri paskatino prasiveržti ir pasitraukti į vokiečių kariuomenės užnugarį. Dėl šio manevro įvyko vokiečių traukimasis, kuris vermachtui kainavo daug pastangų ir išteklių. Operacijos politinis ir karinis efektas buvo Paryžiaus ir liūto dalies Prancūzijos išlaisvinimas bei faktinis vadinamojo sukūrimo sukūrimas. Iš 2-ojo fronto Europoje.
Amerikos 29-oji pėstininkų divizija, paprastai žinoma kaip " Mėlynos ir pilkos spalvos skyrius " susikūrė 1917 m. liepos mėn. Skirtingai nuo 1-osios pėstininkų divizijos, ji į Vakarų frontą buvo išsiųsta tik 1918 metų vasaros pradžioje. Jai pavyko dalyvauti mūšyje Meuse-Argonne 1918 m. birželį, tačiau tai buvo pirmasis ir paskutinis jos didelis mūšis Pirmajame pasauliniame kare. 1919 m. gegužę dalinys buvo demobilizuotas. Tačiau 1923 m. ji buvo suformuota iš naujo. Dar 1942 metais dalinys iš JAV buvo perkeltas į Didžiąją Britaniją, kur buvo paruoštas nusileidimui žemyne. Jos kariai pirmą kartą užpuolė Omahos paplūdimį 1944 m. birželio 6 d., o vėliau kovojo šiaurinėje Prancūzijoje (įskaitant Sen Lo). Po kampanijos Normandijoje dalinys buvo atsakingas už Bresto apgultį nuo 1944 m. rugpjūčio 25 d. iki rugsėjo 18 d. Nuo 1944 m. gruodžio iki 1945 m. vasario pabaigos ji buvo dislokuota Belgijoje . Ji taip pat dalyvavo perplaukiant Reiną ir okupuojant Vakarų Vokietiją 1945 m. balandžio-gegužės mėn. Per Antrąjį pasaulinį karą divizija prarado apie 3900 žuvusiųjų ir apie 15500 sužeistųjų.
Jau po pirmųjų kovų Šiaurės Afrikoje 1942–1943 metų sandūroje JAV kariuomenė pakeitė Amerikos pėstininkų divizijos poziciją. Nuo 1943 m. kiekviena pėstininkų divizija turėjo tris etatinius pėstininkų pulkus, savo ruožtu sudarytus iš trijų pėstininkų batalionų. Be to, į pėstininkų pulką įėjo ir kiti daliniai, pavyzdžiui: prieštankinė kuopa, artilerijos kuopa ar štabo kuopa. Iš viso JAV armijos pėstininkų pulke buvo apie 3100 karių. Taip pat reikia atsiminti, kad divizijoje taip pat buvo stiprus artilerijos komponentas, susidedantis iš keturių artilerijos batalionų – 3 lengvųjų ir 1 vidutinių, dažniausiai ginkluotų 105 ir 155 mm haubicomis. Taip pat, be kitų, buvo inžinerijos batalionas, remonto kuopa, žvalgybos dalinys ir Karo policijos būrys. Iš viso JAV pėstininkų divizijoje nuo 1943 m. buvo maždaug 14 200 žmonių. Ji gana aiškiai dominavo artilerijoje prieš vokiečių diviziją ir turėjo daug geresnes ir, svarbiausia, pilnai motorizuotas transporto priemones, todėl ji tapo labai mobilia taktine rikiuote. Ji taip pat turėjo daug turtingesnių "individualių" prieštankinių ginklų – daugybės bazuko paleidimo įrenginių, kurių visoje divizijoje buvo per 500.