Pirmieji tankai vokiečių armijoje pasirodė Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje – tai buvo A7V mašinos. Pasirašius Versalio sutartį, Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms buvo uždrausta kurti šarvuotus ginklus, tačiau Vokietijos pusė šių apribojimų nepaisė ir slapta kūrė šarvuotus ginklus. Tačiau 1933 metais į valdžią atėjus Adolfui Hitleriui, ši raida tapo visiškai oficiali, o 1935 metais buvo suformuota 1-oji šarvuočių divizija. 1935-1939 m. buvo formuojami tolesni padaliniai, kurių pagrindinė įranga buvo Pz.Kpfw automobiliai: I, II, III ir IV. Vieną šarvuotą diviziją tuo metu sudarė tankų brigada, suskirstyta į du šarvuotus pulkus, motorizuotąją pėstininkų brigadą ir pagalbinius dalinius, be kita ko: žvalgybos, artilerijos, priešlėktuvinių ir sapierių. Jį visu etatu sudarė apie 300 tankų. Taip pat verta pridurti, kad vokiečių šarvuotos pajėgos (vok. Panzerwaffe) buvo apmokytos ir parengtos įgyvendinti žaibiško karo doktriną, o ne – kaip daugelyje to meto armijų – remti pėstininkų veiklą. Todėl mokymuose "pancerniakķw" buvo akcentuojamas funkcijų pakeičiamumas, karininkų ir puskarininkių nepriklausomumas priimant sprendimus ir geriausias turimų tankų techninis meistriškumas. Visa tai lėmė didelius vokiečių šarvuotosios ginkluotės pasisekimus Lenkijoje 1939 m., bet ypač Vakarų Europoje 1940 m. Taip pat kovose Šiaurės Afrikoje – ypač 1941–1942 m. – Vokietijos šarvuotos pajėgos pasirodė esąs labai sunkus priešininkas. Iki invazijos į SSRS vokiečių šarvuotų divizijų skaičius išaugo beveik dvigubai, tačiau tankų skaičius šiuose daliniuose sumažėjo iki maždaug 150-200 mašinų. Taip pat vykstant kovoms Rytų fronte, ypač 1941–1942 m., vokiečių šarvuočiai buvo pranašesni už savo sovietų priešininką mokymu ir organizavimu. Tačiau kontaktas su tokiomis transporto priemonėmis kaip T-34 ar KW-1 privertė 1942 ir 1943 metais į liniją įvesti tankus Pz.Kpfw V ir VI. Didėjantys nuostoliai Rytų fronte, taip pat pralaimėti mūšiai – prie Stalingrado ar Kursko – privertė vokiečių "Panzerwaffe" susilpnėti. Jo struktūroje buvo sunkiųjų tankų batalionai (su 3 tankų kuopomis), o 1943 metais buvo įkurtos šarvuotųjų grenadierių divizijos. Taip pat vis labiau ryškėjo sovietų pusės pranašumas, o nuo 1944 metų – būtinybė vienu metu kovoti su sovietų kariuomene rytuose ir su sąjungininkais vakaruose. Taip pat daroma prielaida, kad būtent tada (1944–1945 m.) vokiečių šarvuotų pajėgų rengimas buvo silpnesnis nei ankstesniu laikotarpiu ir nesudarė tokio reikšmingo pranašumo vokiečių pusėje nei anksčiau. Paskutinės didelio masto vokiečių "Panzerwaffe" operacijos buvo puolimai Ardėnuose (1944–1945) ir Vengrijoje (1945).
Kursko mūšis (vokiškas kodinis pavadinimas: Operation Zitadelle) yra plačiai pripažintas – ne visai tiksliai – kaip didžiausias šarvuotų mūšis Antrajame pasauliniame kare ir didžiausias šarvuotų mūšis Rytų fronte. Tai atsitiko po vokiečių pralaimėjimo Stalingrade 1943 m. vasario mėn., bet ir po sėkmingo vokiečių atsako puolimo Charkove tų pačių metų kovą. Vokiečių pusė, stodama į mūšį, tikėjosi visiško strateginės iniciatyvos įsisavinimo, sovietų pusės uždavinio su kuo didesniais nuostoliais, taip pat sovietų puolimo speneliu, kurio tikimasi 1943 metų vasarą. Raudonoji armija laikėsi gynybinės pozicijos, pradinėje operacijos fazėje bandydama iškraujuoti puolančius vokiečius iš kraujo, o vėliau pereiti į atsakomąjį puolimą. Mūšis Kursko lanku prasidėjo 1943 metų liepos 5 dieną ir kartu su sovietų Orlovo ir Belgorodo operacijomis truko iki tų pačių metų rugpjūčio 23 dienos. Jo eigoje, nepaisant reikšmingų vokiečių armijos pajėgų ir naujausių tankų "Tiger" ir "Panther" bei tankų naikintojų "Ferdinand", pergalę pasiekė sovietai, kurie labai gerai pasiruošė šiam mūšiui ir, nepaisant patirtų didžiulių nuostolių, galėjo pereiti į kontrpuolimą. Kursko mūšis tapo vienu iš lūžių Antrajame pasauliniame kare. Skaičiuojama, kad dėl to (nuo liepos 5 d. iki rugpjūčio 23 d.) Vokietijos kariuomenė prarado apie 240 000 karių – žuvusių, sužeistų ir paimtų į nelaisvę, apie 1 300 tankų ir apie 1 000 lėktuvų. Raudonosios armijos nuostoliai neabejotinai buvo didesni.