Imperatoriškosios Vokietijos armijos karininkų korpusas Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse buvo suvokiamas Europoje kaip vienas geriausiai parengtų ir pasižymintis labai aukštu profesionalumu. Dar buvo prisiminti dideli Prūsijos kariuomenės laimėjimai 1866 m. ir 1870–1871 m. Verta pridurti, kad šių pergalių prisiminimas neigiamai paveikė vokiečių karininkų korpuso mąstymą, kuris dažnai buvo pernelyg konservatyvus. Teoriškai Vokietijos kariuomenei vadovavo imperatorius Vilhelmas II Hohencolernas, tačiau iš tikrųjų visoms ginkluotosioms pajėgoms vadovavo Didysis generalinis štabas (vok. Großer Generalstab), kurio vadovas 1914 m. rugpjūčio mėn. buvo Helmutas von Moltke jaunesnysis. Generalinio štabo viršininkų vaidmuo XIX ir XX amžių sandūroje Vokietijos politiniame gyvenime buvo reikšmingas ir gerokai pranoko jų kolegas rusus ar prancūzus. Verta pridurti, kad Didžiojo karo pradžioje vokiečių karininkų korpusas buvo persmelktas puolamosios doktrinos ir stengėsi kuo greičiau išspręsti karą savo naudai. Karo pradžioje įgyvendintas planas buvo modifikuotas Schlieffeno planas, reikalaujantis sutelkti pajėgas Vakarų fronte ir kuo greičiau sumušti prancūzų kariuomenę, o vėliau (po maždaug 40-50 operacijos dienų) perkelti. juos į rytus, prieš Rusiją. Tačiau planas buvo visiškai nesėkmingas, vokiečių karininkai turėjo prisitaikyti prie pozicinio karo Vakarų fronte sąlygų.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vokiečių kariuomenė, kaip ir bet kuri kita to meto Europos kariuomenė, neturėjo tankų. Tačiau šio konflikto eigoje Vokietijai pavyko aplenkti Prancūziją, ypač Didžiąją Britaniją, kuri jau 1916 m., pasibaigus Somos mūšiui, pristatė pirmuosius tankus plačiu mastu. Vokietijos kariuomenei Mark IV tankų pasirodymas buvo nemenkas siurprizas, tapęs jų pačių šarvuotų pajėgų plėtros katalizatoriumi. Taip pat buvo sukurtas pirmasis vokiškas tankas A7V, kuriame įgula buvo mažiausiai 18 žmonių! Tačiau Vokietijos kariuomenė vis dar elgėsi su šios rūšies antraeiliais ginklais ir tuo pat metu žinojo, kad Vokietijos ekonominės ir ekonominės galimybės neleidžia gaminti daug tankų. Dėl šios priežasties šarvuotus ginklus plačiau panaudojo tik 1918 metų pradžioje, per vadinamuosius. Ludendorfo puolimas Vakarų fronte. Verta pridurti, kad jo kurse buvo naudojamas ne tik vietinis A7V, bet ir daug pagrobtų tankų – ypač britų.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. rugpjūčio mėn., kaizerinės Vokietijos kariuomenė buvo laikoma geriausia ir veiksmingiausia Senajame žemyne. Tokį įsitikinimą daugiausia nulėmė pergalių, iškovotų karuose su Austrija 1866 m. ir su Prancūzija 1870–1871 m., metu. Taip pat daugelis organizacinių sprendimų, tuo metu naudotų Prūsijos, o vėliau ir Vokietijos kariuomenėje (pvz., strateginės geležinkelio linijos ar mobilizacinės technikos), buvo nukopijuoti kitose Europos šalyse. Kaip ir Prancūzijos bei Rusijos kariuomenėse, 1914 metais Vokietijos kariuomenėje daugiausiai ginkluotųjų pajėgų buvo pėstininkai. Vokiečių pėstininkas tuo metu buvo jo pagrindinė ginkluotė su sėkmingu 7,92 mm Mauser Gewehr 98 šautuvu, o ant galvos jis nešiojo garsųjį pikelhaubą – taip negailestingai naudojamas kaip vokiečių militarizmo simbolis Antantės šalių karikatūroje. Verta pridurti, kad vokiečių pėstininkų uniforma buvo daug mažiau spalvinga nei prancūzų atitikmuo. Prasidėjus Didžiajam karui vokiečių korpusą sudarė štabas, 2 pėstininkų divizijos, sunkiosios artilerijos eskadrilė (16 150 mm kalibro haubicų), ryšių batalionas, prožektorių kuopa ir oro kuopa. Pėstininkų diviziją savo ruožtu sudarė dvi brigados, kurių kiekviena buvo po du pėstininkų pulkus. Kita vertus, vieną pėstininkų pulką sudarė 3 batalionai ir kulkosvaidžių kuopa iš 6 sunkiųjų kulkosvaidžių. Verta pridurti, kad pėstininkų diviziją palaikė 72 pabūklų artilerijos brigada. Žinoma, Pirmojo pasaulinio karo eigoje vokiečių pėstininkai patyrė didelių pokyčių. Visų pirma, į ginkluotę buvo įvestas plieninis šalmas (vok. Stahlhelm), kuris su nedideliais pakeitimais išliko Vokietijos ginkluotosiose pajėgose iki... Antrojo pasaulinio karo pabaigos! Taip pat plačiai pradėtos naudoti rankinės granatos, dujokaukės ir lengvieji kulkosvaidžiai (vok. leichte Maschinengewehr – sutrumpintai lMG). Atsirado ir tokių šakų kaip Stosstruppen.