DISCONTINUED Adalbertus 35035 Żołnierz 11 Dywizji Piechoty 1939 - 2 (11th Infantry Division 1939 -2)

11-oji lenkų pėstininkų divizija (sutrumpintai: 11-oji pėstininkų divizija) buvo suformuota 1919 m. rugsėjį, o tiksliau pervadinta į 11-ąją pėstininkų diviziją. 2-oji lenkų šaulių divizija iš Hallerio armijos. Ši divizija reikšmingai dalyvavo Lenkijos ir bolševikų karo eigoje (1919-1921), aktyviai dalyvavo 1920 m. Varšuvos mūšyje, vėliau tais pačiais metais dalyvavo operacijose prie Nemuno. 11-oji pėstininkų divizija 1937 metais oficialiai pervadinta į 11-oji Karpatų pėstininkų divizija. Divizija taip pat gavo savo išskirtinę emblemą su ąžuolo lapais ir husulų kryžiumi. Rugsėjo kampanijoje dalinio vadas buvo diplomuotas pulkininkas Bronislovas Prugaras-Ketlingas , o pati divizija priklausė "Krokuvos" armijai, o vėliau tapo "Karpatų" armijos dalimi. Dalyvavimą rugsėjo kampanijoje divizija pradėjo 1939 m. rugsėjo 5 d., o šios kampanijos istoriją įrašė 1939 m. rugsėjo 15-16 d. dalyvaudama Javorovo mūšyje, kur kartu su 38-osios pėstininkų divizijos daliniais. sumušė SS Germanijos pulką. Dalinys taip pat dalyvavo Lvovo gynyboje. Dalis divizijos karių kapituliavo rugsėjo 21 d., tačiau dauguma (įskaitant vadą) prasiveržė į Vengriją, kur buvo internuoti.

Pėstininkai tarpukariu ir rugsėjo kampanijos metu buvo gausiausia ir viena svarbiausių Lenkijos ginkluotųjų pajėgų formacijų. Per 1939 m. rugsėjo kampaniją lenkų pėstininkų pagrindinis operatyvinis padalinys – kaip ir beveik kiekvienoje to meto Europos kariuomenėje – buvo divizija, kuri po mobilizacijos turėjo siekti apie 16 500 karių. Pagrindinės jo smogiamosios pajėgos buvo trys pėstininkų pulkai, palaikomi priešlėktuvinės ir prieštankinės artilerijos (27 37 mm patrankos visu etatu) ir lengvosios bei sunkiosios artilerijos (24 arba 12 75 mm pabūklų visu etatu, 12 arba 24 100 mm pabūklų). , 3 105 mm patrankos ir 3 haubicos 155 mm). Verta pridurti, kad lenkų pėstininkų divizija, palyginti su vokiečių divizija, parodė daug trūkumų. Visų pirma, jame buvo mažiau kulkosvaidžių ir visų pirma lengvosios bei sunkiosios artilerijos. Be to, Vermachto atveju pastarieji buvo žymiai geriau aprūpinti motorinėmis transporto priemonėmis, o tai pagerino jų mobilumą ir turėjo daug geresnes ryšio ir ryšio priemones. Pavyzdžiui: vokiečių pėstininkų divizija turėjo 938 etatinius automobilius, o lenkų - tik 76 motorines transporto priemones! Tai lėmė abiejų formacijų efektyvumą mūšio lauke, taip pat jų ugnies jėgą ir mobilumą.