Britų aštuntoji armija buvo suformuota 1941 m. rugsėjį Šiaurės Afrikoje iš Egipte dislokuotų pajėgų. Iki tų pačių metų lapkričio jį sudarė du korpusai – XIII ir XXX. Jame, be kita ko, buvo: 2-oji Naujosios Zelandijos pėstininkų divizija, 4-oji Indijos pėstininkų divizija, 7-oji panerių divizija (garsiosios dykumų žiurkės) ir 1-oji Pietų Afrikos pėstininkų divizija. 1942 m. pabaigoje 10 divizijų ir kelių savarankiškų brigadų buvo suformuota apie 220 000 žmonių. Aštuntoji armija buvo pakrikštyta ugnimi per Tobruko mūšį 1941 m. lapkritį. Vėliau, 1941-1943 m., ji kovojo Šiaurės Afrikoje, iškovojo labai svarbią pergalę El Alameino mūšyje, o vėliau sumušė ašies pajėgas Libijoje ir Tunise. Verta pridurti, kad jos vadas nuo 1942 metų rugpjūčio iki 1943 metų gruodžio buvo Bernardas Law Montgomery – vienas geriausių Antrojo pasaulinio karo britų vadų. 1943–1945 metais aštuntoji armija kovojo šioje srityje Apeninuose, dalyvaudamas išsilaipinimo iškrovime Sicilijoje ir Pietų Italijoje. Vėliau jos kariai prasiveržė per gotikinę ir Gustavo liniją, taip pat kovojo prie Monte Cassino 1944 m. Tai buvo 8-oji armija, kuri apėmė 2-ąjį Lenkijos ginkluotųjų pajėgų korpusą, vadovaujamą generolo Anderso. 1945 metais aštuntoji armija kovojo Po slėnyje, o vėliau įžengė į Austriją, kur baigė kovos kelią per Antrąjį pasaulinį karą.
Per Antrąjį pasaulinį karą britų armija iš viso suformavo 43 pėstininkų divizijas. Karo pradžioje divizijos štabas sudarė apie 13 800 karininkų ir kareivių, o 1944 m. šis skaičius išaugo iki maždaug 18 300 žmonių. Šį reikšmingą darbuotojų skaičiaus pokytį pirmiausia lėmė įvairaus tipo paramos padalinių, o ne pačių pėstininkų skaičiaus padidėjimas. 1944 metais britų pėstininkų diviziją sudarė trys pėstininkų brigados, kurių kiekviena turėjo savo štabą, štabo būrį, 3 pėstininkų batalionus ir inžinerines divizijas. Verta pridurti, kad viename pėstininkų batalione buvo apie 780 karininkų ir kareivių bei daug paramos vienetų (pvz., minosvaidžių ar žvalgų būriai). Divizijoje taip pat buvo de facto artilerijos brigada su penkiais artilerijos pulkais (iš jų vienas prieštankinis ir vienas AA), kulkosvaidžių ir minosvaidžių batalionas, taip pat žvalgybos, ryšių ir sapierių būriai. Svarbus britų pėstininkų divizijos mobilumą didinantis elementas buvo visa jos motorizacija. Pagrindinis britų pėstininko šautuvas buvo Lee Enfield Nr.1 arba Nr.4 šautuvas. Kaip kulkosvaidžiai, be kita ko, buvo naudojami Sten automatai, Bren rankiniai kulkosvaidžiai ir Vickers kulkosvaidžiai. Plačiausiai naudojami prieštankiniai ginklai buvo 40 ir 57 mm 2 ir 6 svarų pabūklai, vėliau ir 76 mm 17 svarų pabūklai. Savo ruožtu pagrindinė lauko artilerijos ginkluotė buvo labai sėkminga haubica Ordino QF 25 svarų.
Pėstininkai tarpukariu ir rugsėjo kampanijos metu buvo gausiausia ir viena svarbiausių Lenkijos ginkluotųjų pajėgų formacijų. Per 1939 m. rugsėjo kampaniją lenkų pėstininkų pagrindinis operatyvinis padalinys – kaip ir beveik kiekvienoje to meto Europos kariuomenėje – buvo divizija, kuri po mobilizacijos turėjo siekti apie 16 500 karių. Pagrindinės jo smogiamosios pajėgos buvo trys pėstininkų pulkai, palaikomi priešlėktuvinės ir prieštankinės artilerijos (27 37 mm patrankos visu etatu) ir lengvosios bei sunkiosios artilerijos (24 arba 12 75 mm pabūklų visu etatu, 12 arba 24 100 mm pabūklų). , 3 105 mm patrankos ir 3 haubicos 155 mm). Verta pridurti, kad lenkų pėstininkų divizija, palyginti su vokiečių divizija, parodė daug trūkumų. Visų pirma, jame buvo mažiau kulkosvaidžių ir visų pirma lengvosios bei sunkiosios artilerijos. Be to, Vermachto atveju pastarieji buvo žymiai geriau aprūpinti motorinėmis transporto priemonėmis, o tai pagerino jų mobilumą ir turėjo daug geresnes ryšio ir ryšio priemones. Pavyzdžiui: vokiečių pėstininkų divizija turėjo 938 etatinius automobilius, o lenkų - tik 76 motorines transporto priemones! Tai lėmė abiejų formacijų efektyvumą mūšio lauke, taip pat jų ugnies jėgą ir mobilumą.